Švyturys

Jauno dramaturgo Timothee de Fombelle "Švyturys", anot Gintaro Varno, nepataiko į jokią šiuolaikinę brutalios ir socialinės dramaturgijos srovę. Pjesė pasirinkta dėl jos romantiškumo ir egzistencinės jausenos, kurią išradingai perteikia Gytis Ivanauskas. Iš anksto paruoštų dekoracijų aplinkoje tikroji scenografija kuriama čia pat scenoje - aktorius-scenografas ant tapetais išklijuotų sienų piešia tą pasaulį, kuriame išties ir gyvena jo personažai. Tai vaikystės svajonių ir fantazijos pasaulis, kurį gali pamatyti tik vienatvės tuštumoje ir tamsoje - kai tikrojo švyturio šviesa užgesta.
Spektaklis pastatytas Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje. Tarp neišardytų J. L. Lagarce'o „Tolimos šalies" dekoracijų spektaklio statytojai įspraudė naujojo pastatymo scenografiją, taip sukurdami dialogą su savo ankstesne kūryba. Tai ne tik režisieriaus Gintaro Varno ir aktoriaus Gyčio Ivanausko debiutas monospektaklio žanre, bet ir aktoriaus debiutas scenografijos srityje.

“Švyturys” išaustas iš trapių nėrinių: emocijų, laiko, prisiminimų. Pati situacija trapi. Trapūs ne vien įvykiai, trapi jų eiga, trapus pats Gytis Ivanauskas. Šis aktoriaus bruožas kol kas yra mažiausiai atsiskleidęs. Mes pažįstam Gytį – tragiką, besidraskantį ties išprotėjimo riba. Čia regime kitas jo spalvas. [...] Statydamas šią monodramą, jaučiuosi taip, lyg dirbčiau juvelyro darbą.” Daivos Šabasevičienės pokalbis su Gintaru Varnu “Kauno dramos teatre – “Švyturys” // Literatūra ir menas, 2005 01 14

“Švyturyje” išgyvenimus, emocijas, nuotaikas reikia perteikti plonytėmis gijomis. Mano teatriniame gyvenime tokio “Ivanausko” dar nebuvo. Nors niekada nebėgu nuo savęs, bet visada teatre noriu “atidaryti naują stalčiuką.” Daivos Šabasevičienės pokalbis su Gyčiu Ivanausku “Kauno dramos teatre – “Švyturys” // Literatūra ir menas, 2005 01 14



“Erdvė atsiranda, perrėžus ją anglimi, ant pilkšvais tapetiniais ornamentais išmargintos [...] plokštumos nubrėžus gyvybiškai svarbaus, būtino horizonto liniją. Nuo jos švyturio gyventojas – jo svajotojas, sapnuotojas, piešėjas demiurgas – pradeda kurti savo pasaulio ribas ir beribystes, jį įkūnijančius daiktus, gyvius, žodžius.” Vlada Kalpokaitė. “Švyturys horizonto vingyje” // Literatūra ir menas, 2005 01 28

“G. Ivanausko kuriamas pjesės personžas – tai suaugusiu tampantis vaikas, priimantis lemtingą gyvenime sprendimą – likti ištikimam s a v o vidiniam fantazijos pasauliui. [...] vaizdu pasakojama istorija virsta į sivaizduojama tikrove, čia ir dabar modeliuojančia personažo atmintį. Joje susikurto gyvenimo iliuzija retkarčiais išnyra hiperidealistinės utopijos vaizdiniu – spalvota, mistinių ženklų kupina, Magelano keliones menančia kartograma, kuri užmerktose vaiko akyse atsispindi tarsi ranka pasiekiami išsvajoti pasauliai su plaukiančiomis salomis.” Lina Klusaitė. “Magelano svajonė ir plaukiančios salos” // Nemunas, 2005 01 27

“...pjesės “Švyturys” inscenizacija verta žiūrovų dėmesio jau vien todėl, kad ji – vienas iš nedaugelio Lietuvos teatruose rodomų monospektaklių. Šiuo atveju apibūdinimas “monospektaklis” ypač tikslus, nes jame vaidinantis aktorius Gytis Ivanauskas yra ir naujojo spektaklio scenografijos autorius. Kaip tik scenografija (būtent jos ir aktorinės raiškos sintezė) suteikia “Švyturiui” savitumo.“ Tomas Pabedinskas. “Monospektaklis stambiu planu” // Nemunas, 2005 01 27