Šmėklos

Nuotraukos Bertos Stubraitės-Bocullo

1881 m. pasirodžiusios „Šmėklos" susilaukė daugybės kaltinimų dėl tuo metu neliečiamomis laikytų temų. Konservatyvioje europietiškoje sąmonėje tabu buvo paveldimos venerinės ligos, santuokinė neištikimybė, eutanazija ir daugelis kitų balsu neaptariamų problemų. Jos aktualios ir šiandien, tačiau apie jas kalbama kur kas laisviau.

Režisierius Artūras Areima gilinasi į visuomenę, nuolat balansuojančią tarp mito ir realybės. Padorumo standartai, tabu, įvairios ideologijos suformuoja tam tikrą visuomenės mitologiją su jos dievais ir pusdieviais, įkūnijančią kultūrinius žmonių siekius. Siekis bet kokia kaina tokią mitologiją įgyvendinti  dažniausiai (o gal ir visada) tampa gyvenimiškos dramos priežastimi. Netikri, sumeluoti šeimyniniai, visuomeniniai vaidmenys subliukšta susidūrus su realybe, o įprasti problemų sprendimo būdai praranda prasmę.

Suskilusios šeimos paveikslą „Šmėklose" Ibsenas atskleidžia nutraukdamas nuo jo padorumo šydą, po kuriuo slypėjo tikroji Alvingų istorija. Senos nuodėmės ir „gėdos", sandariai paslėptos po idealios šeimos kauke, sugrįžta kaip šmėklos, reikalaujančios atpirkimo.

Artūras Areima: „Man rūpi melo (mito) tema, jo galia ir atsakomybės  problematika,  jos vertė (kaina) šiandieninėje visuomenėje (šeimoje). Laikantis Ibseno koncepcijos norėčiau atidžiau įsižiūrėti į žmonių santykius, slypinčius po tariamai ramiu kasdienybės paviršiumi ir sudėlioti tikrąją šeimos istorijos dėlionę...

Man įdomu kas atsitinka su šeima, kuri buvo sukurta melo pagrindu ir kai melo nebelieka, kai paaiškėjusi tiesa nebeturi jokios prasmės neišvengiamų įvykių grandinėje. Ar pavėluotai pasakyta tiesa dar turi prasmę, ar ji turi vertę?"

APDOVANOJIMAI:

2011 „Fortūnos“ statulėlė už nepagrindinį Jakobo Engstrano vaidmenį spektaklyje „Šmėklos“.