Paskutinė Diuranų daina

Toli nuo bet kokio žvilgsnio, bet kokio triukšmo, toli nuo bet kokio ištarto žodžio, tylų tyloje skendinčio kūno viduje būtis gali paslapčia susijungti su siela, kad pasiektų nejautrą gyvenimui ir mirčiai, ir kūnas pagaliau taptų tyras.

Daniel Danis - „Dir diro daina"

Jaunų kūrėjų komanda kviečia visus, pavargusius nuo niekada nenurimstančio kasdienybės šurmulio, stačia galva nerti į mistika ir magiškuoju realizmu alsuojantį Danielio Danis pjesės „Dir diro daina" pasaulį. Prancūzakalbis D. Danis - bene žymiausias šiuolaikinės kanadiečių dramaturgijos autorius, jo kūriniai statomi daugelyje užsienio scenų. Prieš kelerius metus ši rašytojo pjesė buvo pastatyta ir sostinės Jaunimo teatre.

Pjesėje pasakojama paslaptinga istorija apie tris brolius - Roką, Fredą-Žilį, Viljamą - Diuranus ir jų netikrą seserį Noemą, kurių įtėviai žuvo audros metu į jų namą trenkus žaibui. Netekę globėjų ir nenorėdami išsiskirti, vyresnieji broliai nusprendžia gyventi patys vieni, rūpintis namais, mažąja seserimi ir tėvų padovanotu mistišku instrumentu Dir diru, kuriame kaupiami visi Diuranų žodžiai, mintys ir svajonės. Spektaklio veiksmas prasideda po kelerių metų, broliams suaugus ir į pasaulį išleidus seserį, troškusią tapti garsia dainininke. Dabar ji sugrįžta, tačiau pasirodo, jog ji sunkiai serga, o naktimis pradeda švytėti. Diuranų šeimyna turi ir vėl susivienyti, nes kiekvienas gretimo miestelio gyventojas nori pasigviešti bent skiautelę šventąja laikomos Noemos.

D. Danis kuria aiškią archajiško, magiško jaunųjų Diuranų pasaulio ir buitiškos miestelėnų tikrovės opoziciją. Tuo pačiu tai ir dinamiškos, šelmiškos vaikystės bei niūraus, pilko suaugusiųjų pasaulio priešprieša, puikiai išreikšta per neretai paviršutiniškos logikos stokojančią, tačiau muzikalumu ir žaisme trykštančią personažų kalbą.

Gan sudėtingos vidinės struktūros „Paskutinė Diuranų daina", nagrinėjanti tamsiausius žmogiškosios prigimties užkaborius, - neabejotinas meninis iššūkis režisieriui Agniui Jankevičiui ir jauniesiems teatro aktoriams. Čia nėra daug siužeto vingių ir peripetijų, nepasakojama aiški ir nuosekli istorija, charakteriai - išoriškai blankūs, tad aktorius čia neturi už ko pasislėpti. Tai savotiška išpažintis. Ne tik spektaklio kūrėjų, tačiau ir žiūrovų.

Premjera - 2009 m. rugsėjo 25-27 d.

Mažojoje scenoje (Laisvės al. 71)