Akmenų pelenai

Fotografas Remis Ščerbauskas

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas

2011 Auksinio scenos kryžiaus nominacija už scenografiją ir kostiumus – scenografė Laura Luišaitytė

2011 „Fortūnos“ statulėlė už metų spektaklį – režisieriui Agniui Jankevičiui

2011 D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio prizas už geriausią spektaklį – režisieriui Agniui Jankevičiui

2011 D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio prizas už geriausią antraplanį vaidmenį – aktoriui Henrikui Savickiui

Mistiškai poetiška, šamanistiniais ritualais užburianti drama. Jos veikėjai – šiuolaikiniai žmonės, kuriems kaip oro trūksta meilės – stengiasi nepasiduoti gyvenimo beprasmybei ir susikurti laimę.

Į atokią sodybą su dukterimi išsikėlęs Klermonas tikisi pamiršti žiauriai nužudytos žmonos netektį ir gyventi toliau. Iki pamatų sudeginęs senąjį namą, jis stato naują. Kai iš rūsio bus išnešti visi akmenys, gyvenimas vėl prasidės.

Širlei Klermonas primena dar paauglystėje prisisapnavusį vyrą vilko akimis - tai jos gyvenimo vyras. Tačiau su prabudusiais Širlės jausmais neketina taikytis prisiekę draugai - visų pirma ją be atsako mylintis Koko...

Jau antrąjį spektaklį pagal to paties autoriaus kūrybą Kauno dramos teatre (pernai sezoną pradėjo „Paskutinė Diuranų daina") pastatė beveik ta pati A. Jankevičiaus sukviesta komanda: scenografė Laura Luišaitytė, aktoriai Gabrielė Aničaitė, Saulius Čiučelis, Aleksandras Kleinas, Inga Mikutavičiūtė ir Henrikas Savickis.

Danielis Danisas – abejose Atlanto pusėse pripažintas kanadiečių rašytojas ir skulptorius, vadinamosios naujosios Kvebeko dramaturgijos atstovas, apdovanotas Kanados vyriausybės ir kitomis premijomis, paskelbtas Prancūzijos Meno ir literatūros riteriu. D. Daniso kūryboje labiausiai vertinama peizazo poetika ir magija, kasdieninių ir simbolinių įvaizdžių perpynimas, kalbos skambumas. Jo žodis atskleidžia kitokio pasaulio, nei mes pažįstame, viziją.

„Akmenų pelenai" – viena iš monologinių jo pjesių, kurioje personažų tarpusavio ryšiai kuriami iš prisiminimų apie jau praėjusius įvykius. Dialogas čia vyksta ne tarp veikėjų, o kiekvieno personažo paties su savimi, ir tuo pačiu su visų mūsų vaizduote. Meilės, mirties ir gražesnės ateities temos D. Daniso poetiškoje dramoje atsiskleidžia intymiais, asmeniškais, sapnus primenančiais monologais. Kiekvienas balsas Daniso pasakojime – kaip atskira giesmė, laukianti aidu atsklindančio atsakymo.

Kiekvienas pjesės veikėjas nori gyvenimą pradėti iš naujo, pamiršti patirtus košmarus, tarsi laukinį žvėrį prisijaukinti džiaugsmą ir nors trumpai jį paglostyti. Tai spektaklis apie šiuolaikinę jaunąją kartą, kurios susvetimėjimas kėlė nerimą „nuošidiesiems", kurios infantilumas pykino „brandžiuosius", kurios familiarumas į nepatogią padėtį statė „diskretiškuosius", kurios atvirumas, tarsi nuogybė, iki šiol trigdo „nuoširdžiai" jautrius... Karta, kuri neslepia, kad miršta vaikais, kuri, gyvena be prasmės, myli be atsako, kuri kerštauja pati sau. Ji laimės ieško tik iš įskiepytos tradicijos – ir galbūt tai jos tragedija... Bet tragiškumo ši karta nevertina. Tai tiesiog drama be atomazgos. Atomazgos, kurią sukurs nauja karta...

Agniui Jankevičiui rūpi žmogaus viduje slypintis vėžys, kuris mus pagraužia, kai mūsų gyvenimai ima skleistis. Anot režisieriaus, šio vėžio prigimtis – tai nuobodulys, neapykanta, bedarbystė, negalia valdyti savo ateities. Todėl spektaklį jis skiria tiems, kuriems reikalinga meilė kaip išsigelbėjimas ir sąlyga gyventi toliau. Spektaklyje kalbama apie bandymą sulipdyti prarastus, paprastus, nors nenaivius santykius, į kuriuos veda duobėtas, akmenuotas kelias. Režisieriaus teigimu, šis kūrinys – tai metamorfozės aktas.

„Jei žmogus išėjęs iš spektaklio kalbasi su savimi – tada spektaklis tikslą pasiekė",– įsitikinęs Agnius Jankevičius.

PREMJERA - 2010 m. spalio 16 d.