Venecijos Pirklys

“Kodėl dramoje toks keistas pasakos ir realizmo mišinys? Kas yra krikščionis ir apsimetėlis? Kokią kainą moka tikrai tikintis ir nebijantis pripažinti ir ginti savo tikėjimą? Kas slypi po išorinio padorumo kauke?.. Man svarbu ne tai, kad Šailokas – žydas. Svarbu – jis tiki ar netiki? Gina savo tiesą ar veidmainiauja? Mane žavi Šailoko atvirumas ir drąsa būti savimi. Spektaklyje norėjau kalbėti apie veidmainystės temą, kuri skaudžiai aktuali visoje mūsų naujųjų laikų istorijoje, neišskiriant ir dabarties.” Režisieriaus Jono Vaitkaus mintys “Venecijos pirklio” programėlėje

“Venecijos pirklyje” nutinka stebuklas. Moralinis užtaisas lieka, bet pasirinkta teatrinė kalba jį pakeičia, pakylėja į visai kitokį lygmenį, nušluoja publicistines klišes. Vos pakilus uždangai, “Venecijos pirklys” atveria nepaprasto vientisumo, linijinės harmonijos, beveik apeiginės ritmikos pasaulį.” Vlada Kalpokaitė. “Gyvenimo hieroglifas – kaligrafiniu stiliumi”
// Lietuvos rytas, 2003 11 18
“Kauno dramos teatro spektaklis kviečia suklusti. Maža to, kad beveik nuo pradžios iki pabaigos laiko intrigos atomazgos spėlionių įtampą, bet dar ir įvelka ją į nespalvotą, grafinį scenovaizdžio rūbą. [...] Apibrėždamas temą ir konfliktą, režisierius čia kaip niekad tikslus ir negailestingas. Tokio paties tikslumo jis reikalauja ir iš aktorių, randančių ir pabrėžiančių savo veikėjų elgesį bei manieras. Būtent jų manieros, judėjimo būdas, kalbėjimo i ntonacijos ir balso moduliacijos išskiria vyrus ir suteikia jiems nepakartojamo individualumo.” Rasa Vasinauskaitė. “Esu su kauke, esu saugus”
// 7 meno dienos, 2003 11 21

“Pradžios gaiva spektaklyje alsuoja motyvuotai ir vaisingai panaudoti japonų tradicinio teatro elementai ir Jūratės Paulėkaitės scenovaizdis, liudijantis scenografės meistrystę ir kartu keliantis asociacijas apie artėjimą prie “pirmapradžio”, “tobulo” scenovaizdžio. Ir, žinoma, netikėtai naujoviški, atgimę, tokie dar nematyti Kauno dramos teatro aktoriai.” Alma Braškytė. “Liūdna venecijietiška komedija”
// Šiaurės Atėnai, 2004 01 16

“Kauno akademinio dramos teatro aktorius Liubomiras Laucevičius, vaidindamas Šailoką Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje “Venecijos pirklys”, patyrė trigubą pilnatvę. Dirbti su Vaitkum, o juo labiau – Shakespeare’o pjesėje ir kurti Šailoko vaidmenį, aktoriui, pasak jo paties, galėjo tik prisisapnuoti. [...] Šailoko vaidmenyje atsiskleidė visas aktoriaus spalvų spektras: nuo sultingų charakterinių intonacijų iki širdgėla degančio dramatizmo, nuo įžeisto, dantis rodančio šuns keršto iki tikrovę suvokiančio žmogaus nevilties ašarų.” Vida Savičiūnaitė. “Sezono vaidmenys”
// Kultūros barai, 2004, nr. 8/9