Sugrįžimas į dykumą

BERNARDAS MARIE KOLTESAS (Prancūzija) (1948 - 1989) – vienas originaliausių ir iki šiol labiausiai statomų šiuolaikinių aštuntojo devintojo dešimtmečio dramaturgų. Jo pjesių unikalumą ir populiarumą lemia savitas draminio pasaulio konstravimo būdas: poetinis lygmuo, kalbos poetiškumas paradoksiškai dera su aštria tematika ir problematika. Lietuvoje pastatytos i Kolteso pjesės: Roberto Zuco, rež. Oskaras Koršunovas; Naktis prieš pat miškus, rež. Ignas Jonynas. Sugrįžimas į dykumą – tai brandžiojo periodo pjesė.

Pjesė apie meilę, gėrį, grožį, neapykantą, išsilaisvinimą, GEISMĄ. GEISMAS čia suvokiamas kaip trūkstamos sielos dalies nostalgija, kaip tai, kas - bent iliuziškai - galėtų žmogui gražinti prarastos pilnatvės ir harmonijos pojūtį. Geismo vedami Kolteso personažai perlipa sienas, žengia į jų įprastam pasauliui priešingas teritorijas ir stoja į akistatą bei mirtiną mūšį su "kitokiu". Žengimas į kitą, svetimą teritoriją bei susitikimas su "kitu" reiškia akistatą su pačiu savimi, kita savo sielos ar prigimties puse: instinktais, slaptais troškimais, geiduliais.

Ištrauka iš pjesės:

Beždžionės mėgsta paslapčia stebėti žmones, o žmonės patyliukais taikosi žvilgtelėti į beždžiones. Mat žmonės ir beždžionės – vienos giminės, tik nevienodai išsivystę; nei vienas, nei kitas nežino, kuris jų pranašesnis; niekas nežino, kuris kurį traukia; matyt, todėl, kad beždžionę intuityviai traukia žmogus, o žmogų intuityviai traukia beždžionė. Šiaip ar taip, žmogus jaučia didesnį potraukį geriau įsižiūrėti į beždžionę negu stebeilyti į kitus žmones, o beždžionė – į žmones nei į kitas beždžiones.

Režisierius spektaklį skiria savo Tėvui.