PORTIJA KOGLEN

Marina Carr

PORTIJA KOGLEN / PORTIA COUGHLAN

Dviejų dalių drama

Iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė

Režisierius – Gintaras Varnas
Scenografas – Gintaras Makarevičius
Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius
Kompozitorius – Giedrius Puskunigis

Vaidina: Viktorija Kuodytė, Gytis Ivanauskas, Sigitas Šidlauskas, Dalia Overaitė, Nijolė Lepeškaitė, Pranas Piaulokas, Daiva Stubraitė, Liubomiras Laucevičius, Birutė Raubaitė, Aušra Keliuotytė, Audrė Paškonytė, Dainius Svobonas, Ričardas Vitkaitis

Marina Carr savo pjesėje prisiliečia prie keletos skirtingų šiuolaikinio žmogaus gyvenimo aspektų, taip suteikdama progą kiekvienam jos kūryboje atrasti savo egzistencijos nuotrupų. Portija Koglen – jauna moteris, motina, nuskendusio brolio sesuo dvynė, nepasitenkinanti savo gyvenamąja aplinka ir ieškanti tokio gyvenimo paaiškinimų brolio sieloje. Režisierius Gintaras Varnas, įžvelgęs Marinos Carr pjesėje ėjimą į Paslaptį, sak “Ji turi savotiško dekadentiško grožio, kuris neleidžia kurti spektaklio apie luošių arba monstrų pasaulį. Tai, ko jiedu siekia, yra ir gražu, ir šiek tiek juoda”.
Savita šiuolaikinė pjesė, kurioje apjungiami du pasauliai – realybė ir anapusybė – paskatino režisierių integruoti gretimus tradiciniam aktoriniam teatrui meno žanrus – video projekcijas, šokį, šešėlių teatrą.

PREMJERA – 2002 m. gruodžio 6, 7 d.

Spektaklio muziką atliko:
Audrius Laurinavičius (Gabrielio balsas)
Mindaugas Žemaitis (baritonas)
Egidijus Ališauskas (birbynės)
Ingrida Raupaitė (smuikas)
Dalia Terminaitė (smuikas)
Ingrida Bilotaitė (altas)
Saulius Bartulis (violončelė)
Jonas Paulikas (kontrabosas)

Režisieriaus padėjėja – Aldona Kudlaitė
Šviesų dailininkas – Vladimiras Šerstabojevas
Pastatymo technikos direktorius – Edvardas Pesliakas
Garso įrašo režisierius – Arnoldas Akelaitis

2003 Šv. Kristoforo statulėlė už geriausią sezono moters vaidmenį – aktorei Viktorijai Kuodytei

“...mes turime prieš akis dviejų dienų žmogaus gyvenimo skerspjūvį ir tas verčia, nesiblaškant po socialines problemas, koncentruotis vien tik į kritiniame taške esančio žmogaus būklę. Na, čia neišvengiamai prašosi žodis egzistencija. [...] ...kas yra baugu šitoj dramaturgijoj? Tai, kad šita pjesė turi savy kažkokio dekadanso. Portija su broliu kažkada, kai buvo vaikai, plaukė į jūrą, ieškojo vietos bet kur, tik ne čia. Tai tarsi leistų galvoti, kad susiduriam su kažkuo juodu. Bet kaip tik čia ir yra ta riba. Mes nieko nenorime teigti. Mes tiesiog mėginame pasistengti įlįsti į tą situaciją, suprasti ir ją išgyventi. O išvadas tegul kiekvienas padarys savas.”

Gintaro Varno interviu “Portijos Koglen” programėlėje

“Portija ir Gabrielis – erzinęs aplinkinius vienis, senosios legendos apie tobulą būtybę – hermafroditą – atbalsis ir kartu neišsprendžiamas, skeliantis vienį per pusę prieštaravimas. Nesvarbu, kokia būtų sielos ir kūno konflikto šioje pjesėje ir spektaklyje kilmė [...], jis yra viena labiausiai išvystytų “Portijos Koglen” problemų. Pabrėžiamas Portijos kūniškumas priešinamas ne tiek aplinkinių puritoniškoms nuostatoms (jų čia, tiesą sakant, nėra), kiek nematerialiai, nesuvokiamai, kitokiai koordinačių sistemai priklausančiai Gabrielio savasčiai, kurio mirtis nei pakeitė, nei užbaigė. Ne kartą skambantis Portijos prisipažinimas, kad jie su Gabrieliumi turėję vieną sielą, patvirtina, kad tam tikru atžvilgiu dvyniai – filosofinę, psichologinę ir ar dar kitokią teorinę problemą iliustruojantis modelis.”

Vlada Kalpokaitė. “Karščiuojantis Portijos Koglen buvimas” // Literatūra ir menas, 2002 12 20

“Portijai Koglen pasaulis, ją supanti erdvė jai atrodo kaip ankšta gimtuvė, kurioje ji dūsta, kurios bijo, bet privalo būti. Ar privalo? Šis klausimas ir virsta abejone, nes jau niekad nebus geriau, nei buvo motinos įsčiose, kurias ji tariasi prisimenanti. Ji atėjo iš jų užprogramuota anksteniųjų kartų, gimdytojų ir jų gimdytojų nusikaltimų prieš moralę, nuslėpimų ir aistrų. [...] Iš baro-kino salės gali stebėti svetainėje vykstančius konfliktus, o upę atkartos scenos gilumoje tekančio vandens projekcija. Giluma - ir anas, brolio pasaulis, kur jis ilgame siaurame ekrane vaikščios-šoks, priversdamas sinchroniškai šokti šalia upės gulinčią Portiją. Atitolę pasauliai, kurie yra neatskiriami. Viena gimtuvė, kurioje Portija jau susipainiojusi, ar ji yra brolis Gabrielis, ar sesuo Portija, blogoji jo dalis.”

Vaidas Jauniškis. “Pasaulis kaip ankšta gimtuvė” // Kauno diena, 2003 02 08

“Portija – Viktorija Kuodytė, nepriklauso jokiam teatrui, trupei, scenai. Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių ir pačių geriausių vaidmenų brandinta aktorė, regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, mokyklos. Aktorystė jai – tarsi tas dvynio šauksmas, stumiantis į savęs kitos ir giliausių savo prigimties gelmių paieškas. Tarsi apsėdimas, kuris valdo scenoje jos kurtas herojes tol, kol šios patiria tikrąjį išsilaisvinimą.”

Rasa Vasinauskaitė. “Tarsi dvynio šauksmas (apie aktorę Viktoriją Kuodytę)” // 7 meno dienos, 2003 01 17