Nekalti

Dea Loher

NEKALTI

Dviejų dalių drama

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė

Režisierius – Gintaras Varnas

Scenografė – Marta Vosyliūtė

Kostiumų ir grimo dailininkas – Juozas Statkevičius

Muziką kūrė ir parinko – Giedrius Puskunigis

Spektaklyje skamba grupių „Tosca“ ir „The Pussycat Dolls“ muzika


Video menininkas – Andrius Rugevičius

Choreografė – Goda Laurinavičiūtė

Šviesų dailininkas – Vladimiras Šerstabojeva

Vaidina: Valentinas Novopolskis, Valentinas Krulikovskis, Giedrė Ramanauskaitė, Jūratė Onaitytė, Sigitas Šidlauskas, Aurelija Tamulytė, Milė Šablauskaitė, Daiva Stubraitė, Robertas Vaidotas, Liucija Rukšnaitytė, Dainius Svobonas, Goda Piktytė, Marius Repšys, Vidas Bareiki

PREMJERA – 2005 m. gruodžio 16, 18 d.

Pjesės skaitymas įvyko 2005 m. birželio 4 d. Naujosios dramos akcijoje (Teatro ir kino inoformacijos ir edukacijos centras)

Režisieriaus padėjėja – Aldona Kudlaitė

Garso įrašo režisierius – Arnoldas Akelaitis

Pastatymo technikos direktorius – Vladas Prėnas

Vyriausiasis administratorius – Rimantas Štara

Spetaklio muziką atliko:
Mindaugas Žemaitis (baritonas)
Kristina Žebrauskaitė (akordeonas)

Dea Loher dramaturgija laikoma viena ryškiausių naujosios kartos vokiečių teatro literatūroje. “Nekalti” – postmodernus montažinis epas apie mūsų dienų, t. y. XXI a. pradžios, Vakarų visuomenę. Apokaliptinės nuotaikos kupiną pjesę režisierius Gintaras Varnas šią pjesę interpretuoja be sentimentų ir fatalizmo. Viena įdomiausių ir reikšmingiausių šiuolaikinių pjesių scenoje suskamba tiek egzistencinėmis, tiek tragikomiškomis intonacijomis. Režisierius neapeina nė vienos aktualios pjesės temos, todėl spektaklyje aprėpiamas išties platus, šiandienos žmogui svarbus socialinis kontekstas.

„Savaitgalį į teatrą kaip į malonią pramogą skubėję Kauno žiūrovai patyrė šoką. Kauno valstybinio dramos teatro premjera „Nekalti“ juos tiesiog pribloškė.
Režisieriaus Gintaro Varno sukurtas spektaklis nerūpestingai nusiteikusią publiką panardino į apokaliptinę XXI amžiaus Vakarų pasaulio tikrovę, kurios dalis jau yra ir mūsų šalis.“

Vida Savičiūnaitė. Kauno žiūrovams – akistata su Apokalipse // Lietuvos rytas, 2005 12 19

„Dėl vieno abejoti neverta: „Nekalti“ – šiurpus skaudžių patirčių liūnas. Atstumiantis ir tuo pat metu magiškai traukiantis žiūrovą. Nesiginkime, daug kas, ką matome scenoje, žmogiškai bjauru, bet... artima. Kartais paaugliai taip žaidžia: žiūri vienas į kitą skvarbiai, negailestingai, tamposi už plaukų ir grėsmingai spraudžia vienas kitą į kampą: „Aš tave stebiu!“ Kaip siaubo filme. „Nekalti“ priverčia žiūrovą krūptelėti ir prisipažinti: „Aš save stebiu...“ [...]
Žiūrėti neįprastai talpią ir daug aprėpiančią dramą „Nekalti“ skaudu iki nervus dirginančios įtampos, todėl kartais prasiveržia scenos veiksmą neatitinkanti, dirgli publikos reakcija – vieni juokiasi, o kitus gniuždo rauda.“

Vidmantas Kiaušas. Biopsija: aš save stebiu // Nemunas, 2005 12 22

„Kad G. Varnas nelinkęs juokauti su gyvenimu, išduoda Dea Loher pjesės interpretacija. Pesimistiško socialinio turinio, bet kartu viltingoje, elegiškų elementų bei desperatiško humoro turinčioje pjesėje režisierius išryškino pasaulio vaizdą, primenantį žmonių likimų ir nevilčių kapinyną, kuriame skendi tragikomiškos apokaliptinės nuotaikos. Taip režisierius projektuoja pasaulio, į kurį žengiame, ateitį. Pjesės veiksmas vyksta morge (scenografė Marta Vosyliūtė). G. Varnas žiūrovams teigia, kad gyvenimas nėra gerai parašyta pjesė, juo labiau holivudinės produkcijos filmas su trokštama laiminga pabaiga, kad lavonų čia bus daugiau negu nekaltumo skraiste pridengto optimizmo ar publikos juokinimo.
Tokiame kontekste iškyla gyvenimo prasmės ir vertės klausimas. D. Loher pjesėje šis klausimas nagrinėjamas labiau socialiniu aspektu, akcentuojant kasdienes žmonių negandas. G. Varnui pasaulį interpretuojant kaip morgą, kasdienio socialinio gyvenimo linijos subėga į žmogaus egzistencijos vertikalę, regimą įžemintame mirties ir negyvenimo fone. Mirčių tiek pjesėje, tiek spektaklyje netrūksta. Mirtimi susaistyti visi personažai. Mirties anatomija spektaklyje pasireiškia įvairiausiomis perspektyvomis: iki žudymo privedančių būsenų, rengimosi mirčiai, kito išgyventos mirties, susvetimėjusio požiūrio į kito savižudybę analize ar net mirties estetizavimu, parodant, kad kapsulių, skirtų lavonams dėti, užtrauktuko garsas gali būti estetiškas. [...]
Ekranas, repo partijos ir kiti atpažįstami masinės kultūros ženklai – klubų muzika, striptizo stulpas, videoinstaliacijos su George’o Busho atvaizdu ir dokumentiniais katastrofų kadrais – spektaklį daro artimą žiūrovams, byloja, jog visos čia vaizduojamos mirtys ištinka bei įvykiai vyksta ir realiame gyvenime. Kita vertus, nauja D. Loher dramos rašymo forma, kai į dialogus įterpiamos autorės remarkos ar situaciją paaiškinantys intarpai, sukuriantys atitolimo efektą, žiūrovui leidžia į viską žvelgti kritiškai ir sutelkti dėmesį ne į psichologinius išgyvenimus, o nerti į vaizduojamos situacijos idėjinį turinį.“

Lina Klusaitė. Morgo balsai gyvenimo vandenyne // Literatūra ir menas, 2005 12 23

„Teatras drąsiai neria po cunamio banga, kuri išplauna jį į labai konkrečius krantus su jau susiformavusia ikonografija. Televizoriai – viena esminių jos dalių. Toliau gali būti venas besiveržiantys narkomanai, nusižudantys ir pomirtiniame savo būvyje mutavę į sado-mazo stringais pakinkytus porno herojus, arba baltais kombinezonais pašarvotus lavoninės sanitarus (aktoriai Marius Repšys ir Vidas Bareikis). Jų kompanijoje tarnystę mirusiesiems pasirinkusiam Francui mieliau, prasmingiau, iškilmingiau, net linksmiau ir erotiškiau būti, nei su savo žmona Roza. Į tą pačią planinių ikonėlių eilę stoja ir milžiniško aukščio Tobulybės rožiniai botfortai, ir jos didžiuliai akiniai plastiko rėmeliais, ir daugybė kitų fragmentų, motyvų, atributų, kasdienybės liekanų, stereotipų minų lauko žymeklių. Ankstesnę Gintaro Varno spektaklių daiktų „sandėliuko“ laiko patiną keičia nutrupėjęs lakas. Vienas autentiškiausių garsų čia – užtrauktuko žvygtelėjimas. Primygtinai vienodai sklindantis nuo minėtų fetišistinių batų ir uždaromų lavonmaišių.“

Vlada Kalpokaitė. Nekaltųjų kultūros Petri lėkštelėse // www.menufaktura.lt, 2005 12

„Ela narsto fragmentais pasaulį, Varnas – sceną, o dar intensyviau – pjesę. Jis ją rizikuoja atkasti ir parodyti mums su visais pamatais: o pamatai tada išlaikys statinį? Kai prasiskleidžia uždanga, matai pjesės pirmąjį sakinį – „Jūros horizonte vaikštinėja du draugai“. Jį ir ištaria Elisijo, su Fadulu stovėdamas prie nupiešto didžiulio marinistinio paveikslo. Už jo regi visą teatro mašineriją – laiptus, keltuvus, prožektorius, – režisierius atskleidžia iš esmės visas kortas. Tą neva remarką apie save pasako pats Elisijo, kaip ir šmaikštų dramaturgės (įrašytą į pastabas režisieriui) nurodymą, kad juodaodžiai gali juos vaidinti tik jei jie nuostabūs aktoriai, nes autentiškumo čia ir nereikia. [...]
Tokia dekonstrukcija šiame spektaklyje tampa totaline. Nuo pat pradžios mes stebime ne tiek fabulą, kiek teksto konstravimą. Tam antrina ultramodernus, šaltas scenovaizdis (ventiliacijos vamzdžiai, suskaldytos atviros erdvės, minimalus ir funkcionalus scenos vietų keitimas – puiki Martos Vosyliūtės scenografija) ir kasdieniai kostiumai (Juozas Statkevičius). Trukinėjanti muzika – tai hiphopo ritmas, tai modernusis Giedriaus Puskunigio barokas, tai tiesiog užtrauktuko brūkštelėjimas, nuaidintis kosmose (panaudotas dar vienas maišas lavonui). Varnas, regis, pasiryžęs iškonstruoti ir ankstesnius aktorių amplua: gali ištikti lengvas nustebimo šokas, pamačius Aurelijos Tamulytės juodaplaukę užguitą moterėlę vietoj įprastos karaliaujančios blondinės ar Daivos Stubraitės šiuolaikišką PR tipo strategę – filosofę Elą – su madingais šviesiais kirpčiukais; Dainiui Svobonui suteikiami lengvai šmaikštūs homoerotiniai madų pasaulio gestai ir eisena. Elementarus, bet retas mūsų scenoje karnavalas efektingas ir tikslus – bet tik kelioms minutėms. Po efekto tenka galynėtis su teksto pasaulio prasmėmis.“

Vaidas Jauniškis. Nepatikimi tekstai ir aštuntojo dešimtmečio architektūra // Verslo žinios, 2005 12 23

„Loher pjesėje (trupė pristatė jos skaitymą Naujosios dramos akcijoje vasaros pradžioje) skendimo faktas tėra išeities situacija, kurios tolesnę ir gerokai beviltiškesnę plėtotę perima kiti veikėjai. Montuojama kaip jų monologai, kurių išdėstymo logika iš pirmo žvilgsnio neturi jokios reikšmės, pjesė virsta nusivylusių ir vien šiuo jausmu susaistytų skirtingiausių žmonių paveikslų mozaika. Veiksmą sustyguoja ir nuoseklumo jam suteikia juodaodžių Elisijo ir Fadulo „nuotykiai“ – skenduolės paieškos ir Dievo siųsto maišelio su pinigais radybos bei pažintis su Tobulybe – akla striptizo šokėja. Kaltės jausmas, kurį išgyvena skendusios moters neišgelbėjęs Elisijo, ir Fadulo pastangos pakeisti naujos draugės likimą daro šiuos du nelegalus tikrais „nekaltaisiais“ – laisvesniais nuo kasdienybės, kurios nepakeliamas neteisingumas, juodumas, beviltiškumas kitus veikėjus pavertė viens kitam abejingais, savo eilės laukiančiais savižudžių namo kambarių nuomininkais.
Gintaras Varnas iki šiol, atrodo, nepasidavė „socialinių“ tekstų gundymams. Net ir šiuolaikinės pjesės jo spektakliuose įgaudavo klasikinių, tiksliau, bet kuriam laikui aktualių dramų alsavimą – režisieriui buvo svarbiau netiesmuki ir nepaviršiniai personažų ryšiai bei patirtys, kurie scenoje įgaudavo ir universalesnį, ir mažiau su laiku susijusį (matuojamą greičiau sceninio pasaulio susikūrimu ir gyvavimu) skambesį. Tiesa, per pastaruosius kelerius metus Varno spektaklių forma ėmė akivaizdžiai įvairuoti: skirti ne tik didžiajai, bet ir mažajai, kamerinei scenai, jie tarsi šaukiasi skirtingų erdvių, skirtingų žiūros taškų ir daugiafunkcinio scenovaizdžio, kuris atitiktų statomo kūrinio „dydį“ ir suteiktų jam papildomo „gylio“. Šiuo požiūriu Varno darbai atrodo keliasluoksniai – sluoksniavimosi, prasmių kūrimosi ir kaitos, vizualios dinamikos įspūdį sukuria išradingai panaudotos erdvės ar scenovaizdžio galimybės. Erdvinės konfigūracijos aktorių vaidybai suteikia neginčijamą užnugarį – sujungia emocines gijas, užpildo trūkstamas paskojimo grandis ir išplečia įvykių topografiją. Retsykiais tapdamas veikėjo minčių, jo charakterio štrichų, nuotaikų išraiška, scenovaizdis ar jo detalės „veikia“ tarsi paralelinis (ar net pasąmoninis) veikėjo būties lygmuo, kuris ir paverčia scenoje besirutuliojančius įvykius šiek tiek metafiziniais.
Tad galima numatyti, kodėl Loher „Nekalti“, „socialinė“ (ar, anot autorės, ir politinė) pjesė, patraukė režisieriaus dėmesį. Jos veikėjai – ne reginio, bet savižudžių visuomenės atstovai. Varnas įsivaizduoja juos kaip mirties palytėtus, skausmo ir nuovargio „surakintus“ pavidalus ir kartu su scenografe Marta Vosyliūte eksponuoja pilkų sienų, lavoninės šaldytuvų durų, krematoriumo vamzdžių, pelenų lentynų, televizorių monitorių ir pasąmonės vaizdiniais atgyjančio ekrano erdvėje. Negyvoje metalo ir betono erdvėje, kurios atspalvius savaip pakartoja ryškesnius siluetus ištrinantys Juozo Statkevičiaus sukurti kostiumai ir stebėtinai neatpažįstamai aktorius pakeitęs grimas. Regis, ne tik lėtai, diena po dienos stumiamas gyvenimas ištrynė ankstesnius šių žmonių bruožus, padarė juos isteriškus ir neurotiškus, nepakančius vienas kitam, nemylinčius ir nemylimus, vienišus atstumtuosius, kurie suka ratus, pasakoja būtus ir nebūtus dalykus, bet taip ir neranda nei artimos sielos, nei savo vietos. Bet ir režisierius neleido aktoriams įsijausti, įsigyventi į savo kuriamus personažus – atsiribojant štrichuojamas jų būvis ir charakterio bruožai skirti ne užuojautai, bet negailestingai diagnozei. Pjesėje jaučiamas mirties alsavimas spektaklyje tampa kone apsėdimu – tarsi sustingęs laikas pradedamas matuoti vis naujais lavonais ir vis naujomis pelenų urnomis, kol pati žmogaus egzistencija virsta fantasmagoriška savęs parodija.“

Rasa Vasinauskaitė. Tikrovė jūros fone. Dea Loher „Nekalti“ Kauno dramos teatre // 7 meno dienos, 2005 12 23

APDOVANOJIMAI:

2006 „Fortūnos“ statulėlė už geriausią sezono dramos spektaklį.

2006 „Fortūnos“ diplomas Milei Šablauskaitei už Ponios Cuker vaidmenį.

2006 Auksinis scenos kryžius geriausios dramos aktorės kategorijoje: Daiva Stubraitė - už Elos vaidmenį.

2006 Auksinis scenos kryžius geriausios antraplanio vaidmens atlikėjos - aktorės kategorijoje: Milė Šablauskaitė - už Ponios Cuker vaidmenį.

NOMINACIJOS:

2006 Gintaras Varnas nominuotas Auksiniam scenos kryžiui geriausio režisieriaus kategorijoje.

2006 Auksinio kryžiaus nominacija geriausios dramos aktorės kategorijoje: Aurelija Tamulytė - už Rozos vaidmenį.

2006 Auksinio scenos kryžiaus nominacija geriausio debiuto/jaunojo menininko kategorijoje: Valentinas Novopolskis ir Valentinas Krulikovskis.