...IR REIKIA EITI...

Vertė Gintaras Patackas

Režisierius – Valius Tertelis
Dailininkas – Arvydas Norvaišas
Kompozitorius – Vidmantas Bartulis

Vaidina Egidijus Stancikas

PREMJERA – 2001 m. gruodžio 8 d.

Režisieriaus padėjėjas – Arūnas Žemaitaitis
Šviesų dailininkas – Dmitrijus Bojarinas
Pastatymo technikos direktorius – Edvardas Pesliakas
Garso režisierius – Arnoldas Akelaitis

Teatras pristato japonų rašytojo sukurtą Judo Iskarijoto monologą. Prieš žiūrovų akis atsivers kitos kultūros ir kito tikėjimo žmogaus požiūris į mūsų toleruojamas religines nuostatas, tapusias dogmomis. Nuo amžių sietinas su niekšybe Judo vardas tapo išdaviko sinonimu ir tai kiekvienam krikščioniui priimtina, kaip nediskutuotinas tabu. Japonų autorius, pateikdamas drastišką Judo monologą, mėgina išteisinti niekšybe garsų biblinį personažą, kviesdamas pažvelgti į jo nuopuolį visai kitu kampu.

“Mąstau: Judas suvokė, kokią jis atliko misiją. Ta misija ne nuo jo priklausė – tai buvo Dievo planas. Jėzus, kaip Dievo Sūnus, atėjo į žemę ne pagyventi, pajusti žmogiškų malonumų, o atpirkti žmoniją. O žmonijos atpirkimas nebuvo galimas be Judo išdavystės. Jėzus atstovauja dieviškai pusei, tai nešamai šviesai. Judas – žmogiško nuopolio, nuodėmės, tamsos pusei, kurią ta atneštoji šviesa ir turi nugalėti. Atpirkime dalyvauja ir Dievo Sūnus, ir žmogaus sūnus. Šviesa ir tamsa. Judo pabučiavimas ir yra žmonijos atpirkimo kulminacija: susiliejo šviesa ir tamsa. Ir tamsa turėjo išnykti. Judas negalėjo kitaip pasielgti suvokęs, kur jis dalyvavo, ką atliko. Jis nieko kito negalėjo – tik pasikarti.”

Dazai Osamu

“...spektaklis žadina žmogų siekti tolesnio ir tvirtesnio tikėjimo, jį atnaujinti, išgryninti.”

Pokalbis su aktoriumi Egidijumi Stanciku “Riedėjo ašara per sielą”. Užrašė Džiuljeta Kulvietienė // XXI amžius, 2002 01 16

“Katalikų teologijos fakulteto VDU dekano mons. dr. Vytauto Stepono Vaičiūno nuomone, šis spektaklis prilygsta rekolekcijoms. Iš tiesų stebina aktoriaus E. Stanciko sugebėjimas persikūnyti, taip meistriškai scenoje sutapti su personažu. [...] E. Stancikas sukuria atmosferą, kurioje žiūrovai tampa sceninio vyksmo dalyviais [...]. Dingsta laiko ir erdvės pojūtis. Viskas yra čia ir dabar, o ne prieš 2000 metų.”

Živilė Baltė. “Meilės ir išdavystės paslaptis teatro scenoje” // XXI amžius, 2002 01 09

Išlaikyta, taupi vaidyba buvo suprantama be žodžių, lietuvių kalba atrodė kaip gimtoji. Tai priminė psichoterapijos seansą: didysis nusidėjėlis pasitikėdamas atveria savo raskajanaja sielą – ir iššaukė žiūrovų tarpe atsakomą, slaptą prisiminimą, juk bet kuriam iš mūsų yra ką prisiminti.

Elena Levinskaja. “Perženk sieną, tarptautinis festivalis Latvijoje” // Teatr, 2003, nr. 4