Ateities miestas

Apginti savo svajones ir jas įgyvendinti – tai kiekvieno iš mūsų troškimas, o gal net pareiga. Tol, kol kiekvienas vaizduotėje kuriame svajonių miestą, tol išlieka tikimybė, kad jis taps Ateities miestu. Aršiausiai ir bekompromisiškai už savo troškimus kovoja jaunos širdys, tačiau joms tenka susidurti su negailestinga suaugusiųjų pasaulio logika.

Anot režisieriaus, Vytauto V. Landsbergio knygoje „Gediminas ir keturi seneliai“ taikliai vaizduojama mūsų nūdiena. Tėvai užsiėmę ir neturi laiko būti teisingais autoritetais savo vaikams: gyvenimo rutina ir šio amžiaus tempas bei vertybės skatina netgi pasilikti miegoti darbe... Tai įtakoja vaikus, jie mato pavyzdį, siekia to paties. Patirdami bendravimo stoką ir patys nenorom taip elgiasi – atsisakydami draugystės ar tiesiog pasibuvimo su bičiuliais nieko neveikiant. Gedimino žaizda – jis neturi draugų. O kai jo nepalaiko tėvai, draugai, tuomet būtinai atsiras tie, kas norės paversti jį tuo, kuo jis iš tiesų nėra. Tačiau Gediminas sutinka žmogų, su kuriuo gali kurti ir žaisti. Juos suvienija meilė ir pagarba vienas kitam, šiluma, dėmesys ir atidumas. Jie – nauja karta, kurianti savo ateities miestą – naują, teisingą, švarų.

Režisierius Arnoldas Jalianiauskas kartu su jaunąja Kauno dramos teatro aktorių karta kviečia paauglius ir jaunimą už savo svajones kovoti ne aklai, o suvokiant tikruosius savo troškimus. Televizijos iškreiptame pasaulyje nėra lengva atrasti save ir atsakyti sau – kas aš esu. Tačiau  turbūt nėra nė vieno paauglio, kuriam šis klausimas nebūtų iškilęs. Ką aš čia veikiu? Kam aš reikalingas? Kaip atrasti save ir savo kelią? Kaip nepasiduoti senukų „bezdukų” siūlymams viską mesti ir geriau prisėsti prie teliko, tiesiog valgyti bei gerti, o po visko – pamiegoti, atsikėlus vėl daryti tą patį? Kas dar gali padėti, kai, rodos, jau nebėra išeities?