4.48 Psichozė

Žanras: Vienos dalies spektaklis

Vaidina:
PALIULYTĖ Inesa, RUDOKAITĖ Daiva, ADOMAITIS Gintaras

Salė: Mažoji scena

 

“Spektaklį stačiau ne apie mirtį, o apie negalėjimą gyventi. Norėjau, kad po spektaklio žmogus savęs paklaustų: ar aš galėčiau kuo nors padėti tokiam žmogui? [...] Nežinau, ar žmogus turi teisę į mirtį... Aš tik keliu klausimus, bet nežinau atsakymų. Tai – kiekvieno asmeninis reikalas, kaip ir kalbant apie eutanaziją, religiją...”
Pokalbis su Valiumi Terteliu “Norėjau kalbėti apie troškimą gyventi...”. Užrašė Elvyra Markevičiūtė // Literatūra ir menas, 2004 11 19

“Šviesa ir tamsa. Neviltis, meilė, kūryba... Pasirinkimas išeiti: “Aš mirsiu dar ne dabar, bet jau čia...” Jokios savigailos. Psichozė – kai viskas daug aštriau: jausmai, pojūčiai. Vaistai nuo psichozės yra, o nuo meilės? Meilė be išeities, apkabinimai pasmerkti, kaltė neišvengiama. Kur prasideda liga? Nėra klinikos. Žvilgsnis į gydytojus, rutiną, žmogaus nematymą. Ir mirtis tampa “laimės valanda, kai aplanko aiškumas...”. Į tokį užburtą minčių ir apmąstymų ratą pagaliau įsiskverbia šviesa ir žiūrovui atlėgsta nenusakomas autorės atvirumo sukeltas slogutis.”
Agnė Šapkauskaitė. “Meilės ilgesys” // 7 meno dienos, 2004 11 12

“Teksto žodžiai, kupini atviro skausmo, aktorių lūpose tariami su koncentruotu vidiniu romumu, bylojančiu apie susitaikymą bei skausmo virtimą norma, ir tik keliais atvejais išsiveržia šauksmu ir prakeiksmu visam pasauliui, neišskiriant nei Dievo...”
Lina Klusaitė. “Pagiriamasis žodis “4.48 Psichozei” // Nemunas, 2004 11 11

“Dvi (I. Paliulytė ir D. Rudokaitė) pacientės ar susidvejinusi viena? Susidvejinusi per saviieškos skausmą, taip ne kartą glėbesčiuota realybės, kad jau neskiria tikro ir menamo, buvimo sapne ir šalia jo, kai jausmai iškeroja sakytum sunkiai atpažįstamas augalas.” Vidmantas Kiaušas. “Vienos dalies spektaklio medžioklė” // Nemunas, 2004 01 09 “Valiaus Tertelio “4.48 Psichozėje” nėra griežtai apibrėžto vieno matmens, o laiko dydis, nors ir abstrahuotas, akivaizdus. Režisieriui kūrinys žymi akimirką prieš pabaigą, savotišką žmogaus, jo sudėtingos sielos ir jos produktų saulėlydį. [...] Romantiškos fantazijos ženklais spektaklyje tampa įstabus aktoriaus kūniškumo redukavimas. Aktoriai Valiaus Tertelio spektaklyje labiau primena bekūnius simbolistinės dramos šešėlius ar idėjos įrankius žiūrovo vaizduotei ir emocijoms aktyvizuoti, ypač kai scenoje kartais susiformuoja išdailinti alegoriniai paveikslai, savotiškos bendrą motyvą turinčios mįslės.” Martynas Petrikas. “Švelni pabaiga” // Teatras, 2004 žiema “Meistriškas režisūrinis Valiaus Tertelio spektaklio pastatymas, suteikęs gyvasties tokiam nesiužetiškam, neveiksminiam ir nevyksminiam Kane dramaturginiam gyvenimui. [...] Nenoriu išeiti į gatvę, supuosi mintyse ant to dangun išleidusio Kane herojes suolo, nieko nenoriu. Tylios padėkos ir džiugesio jausmas, kad esu” Dovilė Zelčiūtė. “Gydanti ‘Psichozės’ poezija” // Nemunas, 2005 03 31

Teatro svetainės lankytojų atsiliepimai:

“Šis spektaklis – tai meilės ligos istorija. Spektaklis – šviesus, skaidrus ir netipiškas. O tai labai žavi. Džiugu, kad Kauno dramos teatre gimsta tokie kūriniai.” Šiandien buvau “Psichozėje”. Ėjau su baime į tokio pavadinimo spektaklį, bet likau sužavėta be galo... Nuostabu, jautru ir taip skaidru... Na, o Paliulytės daugiaplaniškumas tikrai pritrenkiantis! Ji tarsi šito spektaklio siela, Nuostabu, būtinai eisiu dar.”