
Vienas gražiausių Kauno dramos teatro ir Teatro mokyklėlės „Mano teatras" kartu pastatytų spektaklių pasakoja apie garsų pedagogą Januszą Korczaką ir jo globotus vaikus skiriamas Vaikų gynimo dienai. Aktorė, idėjos autorė ir režisierė Inesa Paliulytė birželio 1-ąją dar kartą atvers vieną tragiškiausių istorijos puslapių - holokaustą, kurio liepsnose žuvo 1,5 milijono žydų vaikų. J. Korczakas, turėjęs galimybę išvengti holokausto, neapleido savo globotinių - iki paskutinės minutės su meile žvelgdamas jiems į akis, kalbėjo, kad važiuoja jie užmiestin, į kaimą...
Pedagoginė žydų kilmės lenkų rašytojo ir gydytojo Janušo Korčako idėja iš esmės sutelpa į vieną frazę: auklėtojas turi mylėti vaikus. Sena kaip pasaulis mintis - ir tokia natūrali. Kaip paties Korčako žūtis, apvainikavusi jo teiginius.
J. Korčakas negalėjo išgelbėti savo vaikų, bet jis nepaliko jų vienų mirties akivaizdoje lygiai taip, kaip nepaliko jų vienų gyvenimo akivaizdoje.
1908 m. Korčakas įsitraukia į labdaringą organizaciją "Pagalba našlaičiams" ir veikiai tampa nedidelės našlaičių prieglaudos gerąja dvasia. Šitaip 1911 m. Varšuvoje buvo atidaryti nauji Našlaičių namai, kurie gyvavo tris dešimtis metų.
Vaikų namuose jis įsikūrė mažyčiame kambarėlyje pastogėje. Čia jis naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems.
Našlaičių namuose buvo per du šimtus vaikų ir tik aštuoni žmonės - aptarnaujantysis personalas, įskaitant patį direktorių. Beje, visi - netgi virėja ir skalbėja, buvo auklėtojai, palaikantys Korčako idėjas ir jas įgyvendinantys.
Našlaičių namai buvo perkelti į getą kartu su Korčaku ir jo bendradarbiais. Lenkų kilmės auklėtiniai ir buvę kolegos ne kartą Korčakui buvo surengę pabėgimą, tačiau jis atsisakė. 1942 metų rugpjūčio 6 dieną Janušas Korčakas žuvo kartu su savo vaikais ir bendradarbiais vienoje iš dujų kamerų Treblinkoje.
Birželio 1-ąją - vaikų gynimo dieną prisiminkime vieną nepaprasčiausių istorinių asmenybių, taip nuoširdžiai ir atsidavusiai mylėjusių vaikus.