Balandžio mėnesio pradžioje Kauno valstybiniame dramos teatre įvyko spektaklio „JAH" premjera. Tai - didžiulio kūrybinio darbo vaisius, kurį užaugino režisierius Gytis Padegimas, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė, video režisierius Simonas Glinskis, gausi aktorių komanda ir visas būrys teatro darbuotojų. Keturios Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto studentės ne tik stebėjo šio kūrybinio proceso eigą, bet ir pačios prisidėjo prie scenos kūrinio rezultato. Naujųjų medijų meną studijuojančios Urtė Pakers, Lina Pranaitytė, Eglė Jasiukaitytė ir Paulina Stasiūnaitė teatre galėjo pritaikyti turimas teorines žinias bei įgyti daugiau praktinių įgūdžių, dirbdamos kartu su visoje Lietuvoje žinomais, prityrusiais teatro vilkais.

Po premjeros jos vis dėkoja teatralams už malonų priėmimą į savo tarpą ir su nekantrumu laukia kito „JAH" vaidinimo, kuomet vėl reikės atlikti savo darbą. Vieną penktadienio vakarą jos sutiko pasidalinti savo įspūdžiais, jausmais ir išgyvenimais. Kalbėdamos merginos nuolatos viena kitą papildydavo, pratęsdavo viena kitos mintis, todėl šis pašnekesys sunkiai gali būti perteikiamas įprasta dialogo forma. Taip gavosi pasakojimas, kuriame kiekvienos studentės žodžiai pažymėti skirtingomis spalvomis.

Kaip atsidūrėte Kauno valstybiniame dramos teatre?

Mums paskambino dėstytoja ir pasiūlė padėti padaryti projekcijas teatre. Pačioje šio projekto pradžioje buvo Lina, Urtė ir vienas vaikinas, vėliau merginos liko dviese. Pradėjus statyti antrą veiksmą atsirado daugiau painiavos ir lakstymo. Taip atsiradome ir mes su Egle. Tokiam darbui keturi žmonės - optimalu. Aktoriams labiau patiko, kai mūsų buvo mažiau, bet darbo kokybė geresnė, kai esame keturios. O ir mums teatre smagu (šypsosi).

Simonas Glinskis sakė, kad iš pradžių norėjo samdyti profesionalius žmones, kurie jau išmano apie kameras ir laidus. Jis nelabai norėjo, kad šį darbą dirbtų studentai, juo labiau - pirmakursiai. O paskui džiaugėsi, kad pateisinome jo lūkesčius.

Ką jūs šiame spektaklyje darėte? Ar tai, ką matome ekrane sukūrėte jūs? 

Spektaklio video menininkas buvo S. Glinskis. Mes turėjome vykdyti nurodymus, išpildyti tai, kas jau nuspręsta. Tai - toks asistento darbelis, be kurio nebūtų spektaklio (visos juokiasi).

Iš pat pradžių, kai tik pradėjome repeticijas, su aktoriais reikėjo sustatyti scenas, kaip jos atrodys kadre. Paskui ėmėmės to, ką dabar darome per kiekvieną spektaklį: sujuginėdavome kameras, tvirtindavome jas prie aktorių, nustatinėdavome reikiamą rakursą, laikydavome mikrofonus, vėliau jas atjungdavome, pernešdavome į kitą vietą, tvirtindavome prie kito aktoriaus ir vėl viskas iš pradžių. Vaizdo transliacijos vyksta iš įvairių vietų, panaudojami visi užkulisiai (mes juos suskirstėme į zonas, kiekviena atsakinga už savąją). Iš viso yra šešios kameros. Ar gerai jas sujungėme, galime patikrinti per monitorius, tačiau jais ne visada galime pasitikėti. Kiekviena transliacija - tai išbandymas!

Kas jums šiame darbe buvo sunkiausia?

Repeticijų metu režisierius Gytis Padegimas kartais prašydavo pakartoti kokią nors sceną. Jau būdavom viską atjungusios, pasiruošusios kitai, ir, aišku, turėdavome staigiai vėl viską sujungti. Kartais atsipalaidavusios laukdavome, kol reikės sustatyti kitą filmavimo sceną, ir pagal likusius pjesės puslapius skaičiuodavome, kiek iki jos liko. Tik staiga opa!.. Nėra vieno ar kito puslapio, mat režisierius nusprendė jį išmesti! Tuomet vėl tekdavo ristis, lėkti...

Kai kuriose spektaklio vietose mūsų darbas ypač įtemptas. Pavyzdžiui, pačioje pabaigoje, kai transliuojamas vaizdas po vaizdo iš skirtingų užkulisių pusių; ir mes, ir aktoriai skubame, turime laiku atnešti kameras, jas sujungti, su aktoriumi patikrinti rakursą ir greitai pasišalinti. Kad nesimatytų, kaip mes dirbame, rengiamės juodai.

Sunkiausia - išmokti sukti laidus! (Juokiasi)

Iš pradžių mums buvo sudėtinga pačią sistemą perprast, bet paskui viskas tapo labai paprasta. Dabar - daugiau smagu, nei sunku. Tas sunkumas visiškai pasimiršta, kai su aktoriais dirbi. Kaip gera! Taip. Greičiau norim vėl eiti dirbti į teatrą.

O smagiausia?

Spektaklio muzikiniai numeriai. Ryte atsikeldavau ir man jau galvoje sukdavosi. Niūniuodavau sau mintyse. Taip pat smagu, kad visi mums buvo labai malonūs, netgi mumis rūpinosi!

Jūs - būsimosios  menininkės. Visuomenėje paplitusi nuomonė, kad kūrėjai labiau mėgsta dirbti individualiai. Šįkart daugiau teko dirbti komandoje. Kaip tai jums sekėsi?

Čia be komandinio darbo nieko ir nebūtų pavykę padaryti. Iš pradžių kiekviena iš mūsų jautėsi už viską atsakinga, todėl labai viena kitą kontroliavome. Nebuvo smagu, kai padarydavau viską iš širdies, o tada priedavo kita ir vis klausdavo, ar patikrinau tą, ar pažiūrėjau aną. Vėliau mes pasiskirstėme darbus, taip pasiskirstė ir atsakomybė. Dabar ateiname, žinome savo pareigas, ramiai viską pasitikriname ir laukiame, kol vėl ateis laikas kadrą perstatyti.

Kada nusistovėjo aiški jūsų darbo seka?

Apie savaitę iki premjeros, kai pradėjome repetuoti iškart abu veiksmus - pilną spektaklį. Tada nusistovėjo ir mūsų komanda, galėjome visos dirbti vienu metu. Ateidavome dešimtą valandą ryto, išeidavome dešimtą vakaro. Kartais dar pasipainiodavo kokie atsiskaitymai universitete... Išeidavome laimingos, pakylėtos nuotaikos. Dabar, kai praeina savaitė po spektaklio, mus apima visiška depresija. Atrodo, kad kai nėra teatro, nebėra ką veikti. Vis norime vėl į jį ateiti.

O jūs pačios kada nors svajojote dirbti teatre?

Aš svajojau.

O aš tik vaidint norėjau!

Įdomu, kad mes rudenį mokėmės teatro teorijos, o dabar galėjome pačios pamatyti, kaip tai atrodo praktiškai. Tai praplėtė mūsų suvokimą. Pats darbas, kurį atlikome, nebuvo sudėtingas, tačiau buvo smagu iš vidaus matyti, kaip teatras veikia.

O kuo dar buvo naudingas darbas teatre?

Išmokau teisingai susukti kabelį: kad vyniotųsi pagal savo kryptį, pagal bangas. Pagaliau supratau, kodėl vis sugesdavo mano elektrinės gitaros laidai!

Kai viską darai pats, tuomet geriau įsivaizduoji procesą. Pavyzdžiui, buvo mažiukas ekraniukas ir į jį įeinantys keturi laidai, o mums reikėdavo greitai juos sujungti. Iš pradžių, kai S. Glinskis rodydavo, kaip reikia daryti, nieko nesupratome, o paskui - išmokome. Buvo juokinga, kad merginos prie technikos - su laidais, monitoriais, kameromis laksto, o vaikinai [teatro rekvizitininkai - M.J.] - scenoje servetėles lanksto.

Taip pat nuolat buvome šalia žmogaus, kuris yra mūsų srities profesionalas. Pamatėme, ką jis daro ir kokios yra realios galimybės tuo užsiimti ateityje.

Man rodos, kad pajautėme daugiau atsakomybės. Išmokome atsakingai ir tuo pat metu atsipalaidavusios dirbti greta tiek daug nepažįstamų žmonių. Mums nesinorėjo tų žmonių nuvilti, tad labai atsakingai darėm savo darbą.

Užrašė Monika Jašinskaitė