Laiko tėkmėje keičiasi valstybės, santvarkos, keičiasi meno „vartotojų“ poreikiai ir požiūris į teatrą. Ateina ir iškeliauja aktoriai, režisieriai, meno vadovai, bet štai jau trisdešimt metų kai Kauno valstybinis dramos teatras siejamas su Rimanto Štaro veidu ir vardu. Malonus ir visada pasitempęs administratorius – pirmasis asmuo, pasitinkantis žiūrovą panorusį pamatyti spektaklį. Rimantas Štaras - išskirtinė asmenybė talpinanti savyje aktoriaus ir vyriausiojo administratoriaus pareigybes. Artisto ir administratoriaus profesijų derinį galime matyti vieninteliame spektaklyje – „Amerikoje Pirtyje“.


Rimanto Štaro meilė teatrui prasidėjo dar mokykloje, kuomet ruošdavosi dailiojo skaitymo konkursams. Būdamas ketvirtokas jis užėmė pirmą vietą mieste deklamuodamas eilėraštį apie Leniną. Nuo jaunumės rašė „pjesikes“, kurias statė su klasės draugais, atostogaudamas kaime su bendraamžiais vaikais vaidindavo spektaklius, kuriuos rodydavo kaimo žiūrovams. Vėliau, būdamas septintokas dalyvavo televizijoje, spektaklyje „Drauguži mano Kolka“ (rež. Šablevičius). Būdamas vienuoliktokas vaidino statybininkų rūmų dramos teatre. Mėgo Vilniaus akademinio teatro spektaklius, buvo ištikimiausias žiūrovas. Ypatingai scenoje Rimantą žavėjo tuo metu garsūs aktoriai vilniečiai: H. Kurauskas, I. Garasimavičiūtė, A. Rosenas, M. Mironaitė (vėliau dirbusi Vilniaus rusų dramos teatre). Kaunas pasidarė įdomus, kai teatrui vadovauti pradėjo Jonas Jurašas. Po baigiamųjų egzaminų su draugais patraukė į Kauną. Atvažiavo ir pats pasiprašė į Kauno teatrą. Dalyvavo perklausoje ir pats Jurašas priėmė dabartinį vyriausiąjį teatro administratorių.


Teatras Rimanto Štaro akimis labai pakito per eilę metų. Ankščiau apie septyniasdešimt aštuntus metus, kuomet Rimantas pradėjo dirbti Kaune, prasidėjo teatrų bumas- spektakliai gausiai lankomi, bilietai išgraibstomi akimirksniu. Įspūdingus, tikrai gerus spektaklius statė Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius. Repertuare atsirado „Kingas“, kuris buvo draudžiamas, jį valdžia leisdavo rodyti kartą per mėnesį, todėl buvo rengiami uždari – slapti spektakliai.


Tais metais jau buvo pastatyti gerai lankomi spektakliai „Amerika pirtyje“, „Dobilėlis penkialapis“, o Jonui Vaitkui tapus teatro vadovu teatras dar labiau atgijo kartu su aštriu bei jaunimo labai mėgiamu spektakliu „Karalius Ūbas“, „Šarūnas“, „Golgota“pagal Č. Aitmatovo romaną. Teatrų bumas tęsėsi iki 90-jų metų.Teatras, kuriam sunku apsieiti be Ezopo kalbos, į kurį žiūrovai ėjo ne pramogauti, o mąstyti Rimantui Štarui kelia šiltus prisiminimus ir yra daug mielesnis už šių laikų komercinį teatrą. Atgauta nepriklausomybė, režisieriams nebeliko prieš ką kovoti, ir teatras šiek tiek supasavo. Tuomet įvyko vadovų bei aktorių kaita, reformos.
Šiandieninės viso teatro meno tendencijos anot Rimanto Štaro – komercinis teatras. Mūsų teatro repertuaras tos komercijos dar nedaug paliestas, tačiau apskritai šiandienos teatre šalia gerų repertuarinių spektaklių atsiranda vis daugiau ir ryškiai dominuoja ta pramoginė, vienadienė kultūra, renginiai į kuriuos žiūrovai eina ir juokiasi, mėgaujasi. Tačiau net ir gausiai lankomuose pramoginio žanro spektakliuose nėra tokio bumo, kuris buvo teatre dvidešimto amžiaus pabaigoje. Dabar į pramoginio žanro spektaklius renkasi rinktinė publika, kuri už bilietus moka brangiai, o ankščiau kainos buvo žemos, tačiau bilietų žmonės sunkiai gaudavo.


Per eilę metų, praleistų teatro scenoje ir užkulisiuose įvyko daug netikėtų nutikimų, kurie tuo metu sukėlė stresą, o dabar kelia šypseną. Paklaustas apie smagius netikėtumus administratorius šypsodamasis pasakojo kaip žiūrovams vietoje spektaklio yra tekę pasiūlyti pasivaikščiojimą Laisvės alėjoje, mat į ta patį spektaklį buvo parduotas dvigubas kiekis bilietų. Tą kartą aktoriai vaidinantys ”Amerikoj pirtyje“ net nepailsėdami iš eilės parodė tris spektaklius. Tačiau ne tik scenoje keistų nutikimų būtą. Gastrolių metu žiūrovai norėję pabendrauti su Rimantu užklupo jį persirengimo kambaryje. Paprašęs jų luktelėti Rimantas buvo apkaltintas nenoru bendrauti ir net partijos komitetui teko aiškintis jog tuo momentu buvo be kelnių.



Rimanto, skirtingai nei daugelio teatro senbuvių, neskaudina Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukcija. Jis įsitikinęs jog teatro dvasia išliks. „Džiugu, kad teatras atsinaujina, modernėja ir galbūt taps patogesnis žiūrovams bei teatre dirbantiems, tik kartais sunku atsisakyti senų gerų dalykų, kaip dviejų eilių durų, kurios neleisdavo susidaryti spūstims ir nepraleisdavo šalčio“.


Kauno teatro pastato istorija apipinta ir legendomis apie senąją žydo, buvusio kino teatro savininko, dvasią. Ne vienas aktorius ir lankytojas yra prisipažinęs, jog teko susidurti su vadinamąją „šmėkla“. Rimantui su teatro vaiduokliu susidurti neteko, jis tik girdėjo daug kalbų apie tai. Kartą iš Norvegijos atvažiavęs režisierius su žmona po premjerinio baliaus kilo į viršų ir pasakojo, jog matė vaiduoklį einant koridorium, tačiau Rimantas iš nupasakotos vaiduoklio išvaizdos susidarė įspūdį, jog teatro svečiams veikiausiai „vaidenosi“ banketo dalyvis – aktorius Valentinas Masalskis.


Paklaustas, koks šiandieninis žiūrovas Rimantui patinka ar nepatinka, administratorius prisipažino, jog labai nemėgsta vėluojančių. Jam pačiam stebint spektaklį, visada būna nejauku, kai tenka pakilti iš vietos ir praleisti triukšmingą, aršų, vėluojantį žiūrovą. Jis įsitikinęs jog gerai, kad stipriai vėluojančių žiūrovų Kauno teatras į salę nebeįleidžia. O šiaip įdomūs visi žiūrovai, ypač vaikai, kurie pirmą kartą ateina į teatrą. Smagu sutikti ir tuos kurie užaugo su teatro spektakliais, o dabar atveda savo vaikus ar vaikaičius. Malonu sulaukti padėkos už spektaklį, matyti žiūrovų emocijas, nubraukiamas ašaras. Pasitaiko ir nepatenkintų žiūrovų, kurie išrėžia savo nuomones, prašo perduoti pastabas, tačiau kandžių žodžių Rimantas perduoti kūrėjams nėra linkęs.


Amerika Pirtyje – ilgiausiai teatro repertuare gyvuojantis spektaklis, kuris, anot Rimanto, yra aktualus savo teatrališkumu. Linksmas nuotaikingas kaukių spektaklis. Dabar tas kaukes pakeitė grimas, tačiau spektaklis nepakito. Po kauke gali slėptis ir pateikti save kaip nori. Nuotaką vaidinanti šešiasdešimtmetė aktorė, gali dėtis pačia įstabiausia bet kokio amžiaus gražuole. Šis spektaklis – šventė ir jis gyvuoja vien aktorių dėka. Tų, kuriuos jau ne daug kur galime išvysti, o žiūrovai jų pasiilgsta.
Gerą komediją pastatyti nėra lengvą. „Amerika pirtyje“ gyvuoja nuo dvidešimto amžiaus pradžios ir nuotaikingomis Rimanto Štaro prognozėmis jis dar gyvuos tol, kol neatsiras nauja tikrai gera komedija.

Šį šeštadienį, kovo 21 dieną, 15 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ bus rodomas Keturakio spektaklis „Amerika pirtyje“ skirtas Kauno teatro Vyriausio administratoriaus Rimanto Štaro šešiasdešimtojo jubiliejaus progai.