Rugsėjo 22 d. naujoje, Rūtos vardu pavadintoje Kauno dramos teatro salėje, išvysime (ir išgirsime) Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio spektaklį PAMOKSLAS ŽUVIMS. Kompozitorius ėmėsi ne tik pats parašyti pjesę, bet ir režisuoja bei kuria spektaklio scenografiją. Kaip pats maestro vertina savo eksperimentus jam pažįstamose, bet neišbandytose srityse, aiškinosi Monika Jašinskaitė.

Esate žinomas kaip kompozitorius. Kas Jums įdomiausia muzikos kūryboje: procesas, ar būsimas galutinis rezultatas?

Įdomiausia gauti galutinį rezultatą, bet šiaip sau jis neatsiranda. Dažniausiai yra kažkokia pradinė vizija, kuri neduoda ramybės. Jeigu atsiranda proga, galima tą idėją realizuoti. Kai tai, kas vyksta realybėje, nesutampa su įsivaizduojamu galutiniu rezultatu, atsiranda korekcijos. Taip gimsta visai kas kita, negu įsivaizdavai, tačiau ir tuomet stengiesi nepamesti pradinės vizijos, kurios sieki.

Kuršių tema jau yra nuskambėjusi ankstesniuose Jūsų kūriniuose. Kodėl šį kartą pasirinkote dramos spektaklio, o ne Jums labiau įprastą kūrinio formą?

Šitas atvejis atsirado ne mano valia. Kauno valstybinio dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas pasiūlė padaryti kokį nors muzikinį projektą, kurį būtų galima pavadinti kūrybine laboratorija. Man begalvojant, kas tai galėtų būti, mintys išsiplėtė į pjesę, kurią reikėjo parašyti. Taip gavosi tokia „nelaimė": atsidūriau ne savo kailyje, kuomet reikia suvaldyti dalykus, kurių aš nemoku, nežinau. Visi suprantame, kad rizikuojame. Vistik jaučiu, kad galima tai padaryti ir mes visi tai darome. Aš nepretenduoju nei į scenografus, nei į choreografus, nei į režisierius. Tik tiek, kad yra vizija, kurią vienokiais ar kitokiais būdais stengiamės įgyvendinti. Ačiū teatrui, kad jis prisiėmė dalį rizikos ir suteikė galimybę pabandyti.

Viename interviu muzikos kūrybą prilyginote romano rašymui. Ši pjesė atrodo labai muzikali. Ar kurdamas jos  tekstą pasinaudojote turimais kompozitoriaus įgūdžiais, galbūt ieškojote žodžių garsinių sąskambių?

Man įdomi kuršių tema. Kas tokie jie buvo, kokia buvo jų kalba? Pasisekė gauti kuršių žodyną. Iš jo išsirinkau žodžius, kurie, vienaip ar kitaip tariami, galėtų skambėti nerišant jų į siužetą, nesuteikiant prasmės. Panaudojau žodį kaip fonetinį, o ne prasminį vienetą. Vėliau viską pabandžiau sujungti į kažkokią prasmę, tematiką - tikėjimo, darbo, meilės...

Kiekviename spektaklyje yra garsas ir tam tikra ritmika; visuose scenos kūriniuose muzika atlieka ne paskutinį vaidmenį. Čia - lygiai taip pat, tik ji skamba nenutrūkstamai iki pat pabaigos. Aš - ne Šekspyras, bet muzika mano spektaklyje irgi turi savo dramaturgiją, kuri susijusi su pjesės dramaturgija.

Anksčiau esate rašęs libretą operai, tad tekstinė spektaklio dalis nėra visiškai nauja sritis. Šį kartą Jūs kuriate spektaklio vaizdinį apipavidalinimą, o tai turbūt visiškai naujas Jūsų veiklos laukas?

Taip. Man kuriant spektaklio scenografiją (kaip ir įgyvendinant kiekvieną sumanymą, kuris iš pradžių atrodo paprastas ir beveik nieko nereikalaujantis) staiga atsiranda vienas dalykas, paskui du, trys, kurių nesitikėjau. Atrodo, kad paprasta paimti ir padaryti, o čia ateina scenos darbininkas arba inžinierius ir pasako, kad taip negalima. Tuomet reikia galvoti kažką kitą. Norėjau kuršių gyvenimą scenoje įvilkti į rūką, truputį nerealų pasaulį, o tai labai sunkiai išsprendžiama techniškai. Visgi scenoje turi būti kokia nors, bent minimali, vizualinė išraiška. Manau, kad tą minimumą ir išgausime.

Ar spektaklio scenografija smarkiai skirsis nuo Jūsų pradinės vizijos?

Pagrindiniai akcentai turėtų išlikti, tačiau turbūt kitame pavidale, nei buvo sugalvoti.

Kai kuriate muziką, dirbate vienas, o kuriant spektaklį dalyvauja komanda. Ar Jums įdomus bendras sprendimo ieškojimas?

Jis kartais veda į neviltį, padėtį be išeities! Žinoma, kažkokios išeitys visada būna, stengiamės jas rasti.

Gal nuo tokių bendrų sprendimų kūrinys ne blogėja, bet gerėja?

Galbūt. Atsiranda švarumo. Ko nors atsisakęs galop supranti, kad tai buvo nereikalingas dalykas.

Aktoriai taip pat yra komandos dalis. Kaip sekasi dirbti su jais?

Daug vaidinančių žmonių pažįstu nuo senų laikų, nes virš dvidešimt metų dirbau teatre. Todėl ir kurti su jais nebuvo sunku. Dėkui aktoriams už pasitikėjimą, juk kiekvienas jų galėjo pasakyti „ne, ačiū, aš nedalyvausiu".

Ieškodama, apie ką dar turi pagalvoti režisierius, netikėtai prisiminiau kostiumus...

Taip, pasirodo, kad ir jų reikia. Dėkoju kostiumininkėms ir siuvėjoms, kurios išmano, kaip šioje srityje reikia dirbti, ir vis man pataria. Aišku, ir čia reikia žinoti, ko tu nori.

Kuriant drabužius kiekviena smulkmena yra svarbi. Pavyzdžiui, manęs klausia: kiek sagų? Ką aš žinau, kiek sagų! Tebūnie trys. Gerai, trys. Paskui pasirodo, kad jų reikėjo devynių.

Bandote atkurti autentišką aprangą?

Ne. Nesakyčiau, kad tai bus kažkokie vintažiniai drabužiai. Visgi ir ne šiuolaikiniai, ir ne charakteringi senoviniai. Stengiamės atrasti neutralius kostiumus, kurie neįpareigotų kažkokiam laikmečiui ir tuo pačiu nebūtų pretenzingi. Šiuo atveju rūbai nėra pats svarbiausias dalykas.

Jūs kursite ir spektaklio judesio sprendimą?

Bandysiu. Turiu savo viziją, bet dar pasižiūrėsime, kaip tai atrodo realybėje.

Kaip manote, ką teatrui gali duoti kitų sričių specialistų, baigusių ne teatro studijas, režisūra?

Aš skeptiškai žiūriu į aktorių režisūrą, ir tuo labiau į kompozitorių. Manau, kad spektaklius statyti turėtų režisieriai. Iš kitos pusės, yra nusistovėjusi teatrinė rutina. Jeigu yra galimybės, kodėl nesulaužyti tų įprastų formų, neįnešti kitokio supratimo, požiūrio iš šalies? Vienu atveju toks darbas yra amatas, kitu - tai galėtų virsti menu.

Ačiū už atvirumą.