Jaukiai, pagalvėlėmis pasiramsčius, medituoti namie yra patogu ir saugu. Tačiau kompaktiniame diske įrašytas meditacijos seansas, kad ir kaip pajungtumei vaizduotę, atsiduoda sintetika. Kitokį meditavimo būdą - su gyvai atliekama muzika ir kontempliavimui skirtomis mintimis - siūlo Kauno dramos teatre ką tik išleista premjera.

Kompozitorius Vidmantas Bartulis, daugumos jo kūrybą žinančių nuostabai, pats parašė pjesę, skirtą dramos spektakliui, pats jį režisavo ir netgi kūrė scenografiją. Tiesa, libretą operai jis jau yra rašęs („Paskutinė vakarienė") ir todėl kiek keista, kad jo dramaturginis bandymas šįkart susilaukia atsargaus skepticizmo. Ką jau kalbėti apie režisūrą ir scenografiją... Skepticizmas čia tiktų, jei V. Bartulis imtųsi psichologinės dramos. Tačiau jo dramaturgija kitokia.

Pagrindine tema pasirinkęs kalbą ir jos išnykimą, maestro sceną atidavė senam pastoriui (aktorius Kęstutis Povilaitis). Šio mintys ir girdėjimai (ne regėjimai) - tai poetinės muzikinės meditacijos scenarijaus ašis. Iš pasąmonės išnyrantys prisiminimai apie išnykusią kuršių tautą, nuotrupomis girdima kuršių kalba spektaklyje suausti į muzikinį audinį, apipavidalintą minimaliomis dekoracijomis, šviesų ir vaizdo instaliacija (autorius Vladimiras Šerstabojevas), aktorių judesių choreografija. Pastorius čia, žinoma, solistas. Visada greta jo - kurčnebylė tarnaitė (aktorė Aušra Keliuotytė), kuri taip pat girdi ir tartum retransliuoja kuršių chorą. Pastarasis, susodintas už didelio šeimyninio stalo, nukrauto siuviniais ir instrumentais, kuria sutrupėjusį, kažkada gyvos tautos paveikslą.

Kaip ir operoje, taip ir dramoje V. Bartulio verbalinės kompozicijos objektas - fonetinis skambesys. Tik dramoje kiek stipriau išnaudojamas frazės emocinis intonavimas (melodika), spektaklio audinyje tampantis pagrindinių temų kovos lauku. Fonetiniai dariniai čia skirti harmoniniam skambesiui išgauti. Instrumentai čia - aktorių balsai. Žinoma, ne tik jie. (Čia nori nenori prisimena Sarah‘os Kane dramaturgija, kuri Lietuvoje taip ir liko deramai neperskaityta. Gal dar pavyks?)

Prie psichologinio teatro įpratusiam žiūrovui turėtų būti nelengva pagauti spektaklio mintį. O ir aktoriui, puikiai valdančiam personažų santykių scenoje meną, nelengva muzikuoti tekstu. Jis išmokintas gyvenimiška patirtimi pateisinti tariamą žodį, toje pačioje patirtyje rasti sceninį judesį, personažo siekių ir susiklosčiusių aplinkybių neatitikimo dramą. Nei aktoriui, nei žiūrovui šiame teatre nėra paprasta sau pačiam logiškai paaiškinti išgiedotą ar išmurmėtą tekstą, kuris scenoje egzistuoja daugiau kaip muzikinė abstrakcija, nei kaip loginis ryšys. Turbūt tik muzikantai (gal dar poetai, šiuolaikinio šokio šokėjai ar, pavyzdžiui, labai „rimti" melomanai) ne tik įpratę raiškiai skaityti tokį garsinį audinį, bet ir suvokti jį fiziškai esant ir realiai veikiant.

Vis tik nebūtina būti muziku ar pamišusiu melomanu, kad galėtum mėgautis „Pamokslu žuvims". Jei jau pamokslas skirtas žuvims, tai jomis trumpam ir pasiverskime. Nutilti ir klausytis - juk tokia kiekvienos meditacijos pradinė sąlyga. Iš tos tylos išnyrančios V. Bartulio teksto frazės suteikia sparnus (o kad ir pelekus) mintims apie mūsų kalbėjimo prasmę, apie tai, kokias nelemtas idėjas galime sugeneruoti ne mastydami, o būtent kalbėdami. Apie tai, ko verta kalba, ko verta išnykusi kalba, ko verta kalba, kurią dar turime.

„Pamokslo žuvims" seansas ne tik atpalaiduoja, bet ir tonizuoja, adatėlėmis pabadydamas reikalingus sielos taškus. Vieniems - maištinguosius, revoliucinius, kitiems - religinius, tretiems - gentinius, šeimyninius. Žinoma, jei tik tų taškų vietoje nesusitrynę mozoliai...

Klausa Žuvienė