Vaida Milkova, „Kauno diena“ 2011-10-11

Režisierius Jonas Jurašas lieka ištikimas savo braižui: apnuoginto realizmo lygmenį supinti metaforų įvaizdžiais. Tokią kūrybinę stilistiką jis tęsia dramoje „Apsivalymas", keliaujančioje į Kauno valstybinio dramos teatro sceną.

Buvęs teatro vyriausiasis režisierius, sovietmečiu dėl politinių motyvų pašalintas iš šių pareigų, su pernai pastatyta „Antigone Sibire" nepadėjo taško šiame teatre. Į rampos šviesą jis kelia pjesę, kuri, kaip ir „Antigonė Sibire", viena spektaklio laiko plotmių grąžina į sovietmetį - represijų metą.

- Statyti spektaklį Kaune nusprendėte rankose turėdamas medžiagą - suomių kūrėjos Sofi Oksanen pjesę „Apsivalymas" ir romaną „Valymas". Kuo jus sudomino ši medžiaga?

- Tai - prievartos, atminties, bejėgiškumo, meilės, aistros istorija. „Apsivalymo" veiksmas vyksta dviejose laiko plotmėse: pokario ir šiais laikais. Tai - žmonių, atsidūrusių ekstremaliose situacijose, patirtis, išgyventa okupacijos, prievartos metais. Čia kalbama apie traumas, tautoje paliekančias negyjančių žaizdų. Per moterų likimus čia bandoma papasakoti tautos istorija. Saugumo rūsiuose prievartaujamos moterys tampa pačios okupuotos Estijos (arba Latvijos, Lietuvos) metafora.

Spektaklio tekstas, su kuriuo daug dirbo Aušra Marija Sluckaitė, yra autentiškas, artimas romanui ir pjesei, bet kartu tai yra savarankiškas teatro kūrinys, kuris niekur kitur tokiu pavidalu nebuvo pastatytas.

Beje, mano spektaklyje, skirtingai nei kitur, kur buvo statoma ši pjesė - Suomijoje, Estijoje, Niujorke, Vašingtone, pagrindinę veikėją Alydę Trū jauną (25 metų) ir pagyvenusią (70 metų) vaidins ta pati aktorė - Eglė Mikulionytė. Jai šiame spektaklyje tenka nusikelti į 1950-uosius ir pirmuosius atkurtos nepriklausomybės metus. Tai yra didelis iššūkis aktorei, su kuriuo ji, mano manymu, sėkmingai susidoroja.

- Trečiame jūsų spektaklyje iš eilės - „Dvejonėje", „Antigonėje Sibire" ir „Apsivalyme" - pagrindinį moters vaidmenį kuria E.Mikulionytė.

- Gyvenimas patvirtino mūsų sėkmingą bendradarbiavimą, mes labai gerai suprantame vienas kitą. Galvodamas apie „Apsivalymą", pagrindiniame vaidmenyje iš karto mačiau Eglę. Jei ji nebūtų galėjusi vaidinti, būčiau ir nestatęs šio spektaklio. Visas spektaklio audinys buvo matuojamas pagal ją. Bet tai nereiškia, kad kiti aktoriai buvo nesvarbūs. Pavyko surinkti labai gerus aktorius visiems vaidmenims, net bežodžiam Arūno Stanionio tarpininko tarp šiuolaikinės mafijos ir KGB vaidmeniui, arba vieną mažą monologėlį turinčiai Gabrielės Aničaitės Ingelei, tarsi raudonas šviesos spindulys einančiai per visą atšiaurų ir brutalų spektaklį. Aktorių komanda dirbo kaip gerai suderintas muzikos instrumentas, visos mano pastangos buvo sukurti tarp aktorių polifoninį skambėjimą.

- Su Vilniaus aktoriais jūsų pastatytoje Johno Patricko Shanley „Dvejonėje" žiūrovai įžvelgė skatinimą neskubėti kaltinti, neprisiimti visa žinančiojo vaidmens pedofilijos skandale ir panašiose situacijose. Kokias sąsajas su šiandiena įžvelgiate „Apsivalyme"?

- Kaip pasakė pjesės ir romano autorė, menas padeda susidoroti su istorinėmis traumomis. Čia kalbama apie tai, kas šiandien yra be galo svarbu tautai, nepatyrusiai tikro apsivalymo, apie kurį dažnai viešai užsimena tiek politikai, tiek filosofai: mes nesugebame pakilti iš visai Rytų Europai būdingos pokomunistinės valstybės būklės - nesugebame pakilti, pripažinti kaltės ir gėdos (tai sąlygoja tebesitęsiančias mūsų visuomenės problemas). Iki šiol neįvyko KGB ir kitų sovietinio saugumo struktūrų bendradarbių viešos atgailos, apsivalymo aktas, be kurių neįmanomas tikras tautos susitaikymas. Viešos kaltės ar gėdos pripažinimo nebuvo ir iš tų, kurie tai skatino, toleravo ir tapo sistemos įrankiais, ir kurie vėliau sėkmingai pakeitė spalvas ir šiandien yra tapę tautos mulkintojais ir valdytojais.

Spektaklyje apsivalymas įvyksta, tai yra apsivalymas ugnimi. Pjesės tekstūra - labai šiuolaikiška, žiauri, kupina apnuoginto realizmo. Bet kartu, kaip paprastai mano spektakliuose, taip ir čia, apnuogintas realizmas eina ranka rankon su metaforinio lygmens įvaizdžiais.

- Pernai kviestas statyti spektaklio Kaune kaip vienas buvusių teatro vadovų, šiemet pats į teatrą sugrįžtate. Su šiuo teatru siejate ir daugiau kūrybinių planų?

- Nežiūriu taip toli į priekį - dabar galvoju, kaip garbingai užbaigti kovą su labai sunkia „Apsivalymo" medžiaga ir išleisti ją į sceną.