Kovo 20, 22 bei 28 dienomis Kauno valstybiniame dramos teatre režisierius Arvydas Lebeliūnas pristatys naujausią premjerą „Žvaigždžių vaikas“ pagal Liudmilos Razumovskajos ir Aleksandro Obrazcovo pjesę „Žvaigždžių berniukas“ parašytą Oskaro Vaildo pasakos motyvais. Parketinėje salėje rodomas kūrinys bus šviesus, amžinąsias vertybes suponuojantis spektaklis. Pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje kuria jaunasis Kauno teatro aktorius Saulius Čiučelis. Aktorius pasidalino savo mintimis apie jo kuriamą personažą ir papasakojo kuo jį „užbūrė“ teatras bei kaip jis atsirado Kaune.

Kuo Tave patraukė teatras ir kas privertė pasirinkti aktoriaus specialybę?

Kai mokiausi devintoje klasėje, draugo įkalbėtas pradėjau lankyti dramos studiją Obeliuose. Išbuvau joje tik dvi ar tris savaites. Trenkiau durim ir išėjau pasakęs: „Aš daugiau nelipsiu į tą sceną niekada!“ Kažkas man toje studijoje netiko ir nepatiko, įvyko atmetimo reakcija. Apie aktoriaus specialybę nesvajojau apie tai net nesvarsčiau iki vienuoliktos klasės. Būdamas vienuoliktokas laikraštyje pamačiau Rokiškio teatrų festivalio repertuarą. Susidomėjau Eimunto Nekrošiaus „Hamletu“. Tiesiog nusipirkau bilietą ir tai ką išvydau mane labai stipriai sukrėtė. Tai buvo pirmas profesionalus spektaklis kurį pamačiau. Man taip patiko, jog aš išsisaugojau bilietą, bet pernai pavogė mano piniginę, kartu praradau ir tą bilietą. Nuo tada aš nusprendžiau jog noriu būti aktorium. Tad galiu drąsiai sakyti, jog mano kaip aktoriaus įkvėpėjas – Eimuntas Nekrošius ir jo spektaklis „Hamletas“.

Kaip atsiradai Kaune ir kaip čia jautiesi?

Pasibaigus studijoms, po diplominių spektaklių visas mūsų kursas dvi savaites buvo nežinioje. Nežinojom nei kur eisim, kur dirbsim ir ar mus koks teatras pasikvies. Staiga paskambino mūsų kurso vadovė Algė Savickaitė ir pranešė jog po poros savaičių bus susitikimas su Kauno teatro vadovu Egidijum Stanciku ir jis planuoja kažką iš mūsų pasiimti. Mes nežinojom, kad vadovas paims didelį mūsų būrį. Pasirašėme sutartis ir taip atsidūrėme Kaune.

Važiuodamas į Kauną, turėjai kažkokias išankstines nuostatas? Ar jos pasiteisino, o gal radai tai, ko visai nesitikėjai?

Iš tikrųjų radau daugiau nei tikėjausi. Į Kauną važiavau su baime. Nežinojau kaip priims. Mes, studijų metai, niekada nevaidinome profesionaliame teatre. Didžiausias įspūdis - ko aš tikrai nesitikėjau – šiltas, gražus geras, priėmimas, po kurio mes iškart pasijutome lyg šeimoje. Jokių peripetijų ar slaptumų.
Kalbant apie Kauną, tai šis miestas iš pradžių mane gąsdino, nes buvau susidaręs išankstinę nuomonę. Tačiau dabar, spėjau apsiprast ir viskas puiku. Tiesą sakant ne tiek daug to Kauno matau. Gyvenu centre, priešais teatrą, viskas šalia ir patogu, tad toli važinėti netenka. Bet gražią architektūrą centre ir senamiestyje jau spėjau pamėgti.

Tavo naujasis darbas – žvaigždžių berniukas džiugina Tave?

Labai džiugina. Kuomet nepavyko su gruzinų režisierium man buvo labai didelis praradimas. Buvo įdėta daug darbo ir tas įdirbis atsinaujinus repeticijom kartu su režisierium Arvydu Lebeliūnu nedingo. Darbo įdėjom dar daugiau. Man Patinka dirbti su šiuo režisierium. Džiugina darbo procesas. Vaidmuo taip pat su manim susigyveno. Žvaigždžių berniukas tapo labai savu personažu. Repeticijų pradžioje buvo planuota, kad aš ir mano kurso draugas Aleksandras Kleinas būsime dubleriais. Tada aš ėmiau regzti planus, kaip jį nugalėti. O dabar, pasisuko viskas taip, jog likau vienas. Ir tai savotiškai džiugina.

Kaip skiriasi darbo principai su dviem skirtingais režisieriais statant tą patį spektaklį?

Skiriasi labai stipriai. Arvydas Lebeliūnas į repeticijas atėjo su aiškiu spektaklio matymu, bei sprendimu. Jeigu nėra sprendimo, kaip atsitiko su režisierium iš Gruzijos, pasijunti tarsi įmestas į scenos dėžutę ir nežinai ką daryti. Aš taip pasijutau galbūt dėl to, jog atvažiavau jau repeticijoms prasidėjus, skaitymuose ir analizėse nedalyvavau ir net nežinau ar jie vyko. Tačiau pasimetimą jautėm visi. Viso to rezultatas aiškus. Dabartinės repeticijos visai kitokios. Ir visas tas vyksmas mane išties džiugina.

Kuo žvaigždžių vaikas tau įdomus?

Įdomus savo spalvingumu, pasimetimu. Apgautas vaikas. Jis ir gailestingas, ir geras, ir piktas, niekinantis. Turintis labai daug spalvų. Jis savęs ieško. Apie savo asmenybės ieškojimą ir yra visas spektaklis. Mano, žvaigždžių berniuko, linija tą atskleidžia. Savęs pažinimas ir žmogaus su gražiu vidum suradimas. Spektaklis apie tai kaip tampama tikru žmogum.

Ar Tavo asmenybės bruožų yra Tavo kuriamame personaže? O gal Tu pats iš kuriamojo berniuko kažko pasisėmei?

Iš tikrųjų dalinomės. Aš daug pasisėmiau iš jo, ir jam pridėjau daug savęs. Daug kalbėjom su režisierium, ieškojom. Režisierius šį spektaklį mato ne kaip pasaką, nors pjesė parašyta pasakos motyvais. Daug kas keista kardinaliai. Mano personaže nebeliko saldumo. Ir aš pats to norėjau ir režisierius tam pritarė. Mano personažas nėra geras, gražus vaikas, kuris yra nesuprastas. Taip, jis yra nesuprastas, tačiau jis yra normalus žmogus kaip ir kiekvienas mūsų. Su savo klystkeliais, silpnybėmis. Paprastas gyvas žmogus.

Kaip jautiesi dirbdamas su scenos grandais – žvaigždėmis?

Puikiai. Aš mokausi iš jų ir labai daug pasisemiu. Sunku net įvardint, ką tu gauni iš jų. Tiesiog žiūri į juos, nieko neimi, bet praturtėji. Tai atsiranda savaime. Supratimas apie daugelį dalykų.
„Abėcėlės“ principų išmokstama akademijoje. O dirbant su profesionalais atsiranda šlifavimas, daugelį dalykų supranti iš naujo ir vis kitaip. Tai labai daug duoda man kaip aktoriui.
Tai prasideda jau analizuojant pjesę, diskutuojant.
Šiame teatre darbo eigoje visi serga už spektaklį Susilaukiu ir pastabų iš vyresnių aktorių. Tas pastabas labai vertinu. Jos duodamos ne iš blogos valios, ar norint pamenkit. Tikrai ne. Visas tas procesas bei pastabos padeda man atskleisti personažą. Man taip buvo kuriant Eduardo vaidmenį spektaklyje „Sugrįžimas į dykumą“. Aktorė Jūratė Onaitytė, pajutusi jog dar nesu iki galo supratęs savo monologo, labai draugiškai patarė ir padėjo jį išsiaiškinti. Toks bendravimas yra labai kolegiškas, nuoširdus ir naudingas.



Kokia dramaturgija tau yra arčiausiai širdies? Klasika ar šiuolaikinė? Kas Tave labiausiai žavi?

Klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos aš sau neklasifikuoju. Mėgstu šiuolaikinę dramaturgiją, bet lygiai taip pat patinka ir klasika. Skirt šitų dalykų negaliu. Mano mėgstamas dramaturgas, traktuojamas kaip šiuolaikinis, - Bernardas Marie Koltesas ir būtent jo Pjesė „Roberto Zucco“ mane itin žavi. Tikrai džiaugčiaus jeigu kas nors pasiūlytų man tą vaidmenį. Labai to norėčiau. Ir dabar aš manau, jog turėčiau ką pasakyti tuo vaidmeniu.


Ar yra koks svajonių vaidmuo, be „Roberto Zucco“?

Svajonių vaidmens neturiu. Jei svajosi apie kažkokį vieną vaidmenį, jį gausi ir sukursi – tada nebeliks ko siekti. Aš į kiekvieną vaidmenį noriu pasinert kaip į svajonių vaidmenį. Kiekvieną vaidmenį pamilstu. Jeigu dabar dėl kažkokios priežasties tektų atiduoti savo sukurtą vaidmenį kažkam kitam, tai labai skaudėtų, nes ten įdėta daug mano pastangų, išgyvenimų - mano kūrinys. Kol kas kol esu jaunas ir naivus manau, kad į kiekvieną vaidmenį reikia nert kaip į svajonių vaidmenį. Kol kas taip ir darau.


Ar turi savo ritualą, kurį atlieki prieš eidamas į sceną?

Prieš lipdamas į sceną aš persižegnoju. Tai yra mano ritualas. Grupėje, studijų laikais ir dabar teatre, vaidindami diplominius spektaklius, mes visi sudedame rankas ir pasakom ketureilį –
pasikinkęs jauną vėją,
vėtrą šaunią apkabinęs,
leidžiuos per padangių plynę
su pavasariu lenktynių!
Tai buvo mūsų kiekvieno spektaklio ritualas.

Ar turi savo gyvenimo svajonę?

Kažkokios konkrečios neturiu. Kol kas viskas, ko aš norėjau, apie ką svajoju po truputi pildosi. Baigęs mokyklą norėjau vaidint. Įstojau į akademiją. Baigęs akademiją norėjau atsidurti teatre. Štai ir vaidinu teatre. Turiu daug svajonių, tačiau vienos, konkrečios manyje dar nėra.